SA-MP ŽAIDĖJO ISTORIJA

[Dede_Zedas 42]

   Penkis metus prabuvęs prie kompiuteriu jaučiausi, kaip tikras ŽMOGUS. Mano gyvenimas sukosi prie sampo, bet gavau rcon, todėl buvau priverstas paverkti. Tada supratau, kad gyvenimas yra daugiau. Išėjau į lauką. Kvepėjo ORU, čiulbėjo paukštukai. Praskrido gandras, jis toks didelis.. Kritau ant žolės ir dariau kulversti, seni geri laikai po truputi grįžo. Iš pradžių buvo sunku, buvau viską užmiršęs. Teko suktis. Dariau tai ką moku geriausiai. Pasijungiau google map, suvedžiau į paieška "PARDUOTUVĖ".  Štai ji čia, užėjau į vidų, buvo gerą, nes mačiau sienas. Jos buvo apkrautos maistu.  Pasisukau į dešinę ir pamačiau, tai ko man reikėjo - ALŲ. Iš karto supratau, kad man jo reikia. Priėjau arčiau ir tariu. - Man prašyčiau ALAUS. Man kažką pasakė, bet negirdėjau. Pakartojau, bet įdėjau daugiau pastangų. - Man prašyčiau štai to alaus. Kažką sumurmėjo, bet išgirdau, tik ASMENS DOKUMENTĄ. Aš jį turėjau, nes asmens dokumentą turiu visada, net kai jo nereikia. Padaviau, bet įvyko kažkas magiško. - Jums 19, o šis alus nuo 20. Aš buvau sužavėtas, nes nieko nesuvokiau. Išėjau iš parduotuvės. Ėjau takeliu, kuris buvo padarytas iš akmenų. Jie buvo apaugę žolėmis ir užnešti purvu. Iš karto supratau, kad, tai apleista vieta. Ėjau takeliu, žiūrėdamas į išdžiuvusi purvą ir galvojau apie tai, kaip saulė užkaitina, o purvas virsta dulkėmis, kurias vėjas atnešdavo ant mano lango. Velnias, todėl jis toks murzina ir buvo... Staiga prieš mano akis išdygsta batai. Aš buvau pasimetęs, pradėjau spartinti žingsni... O Dieve, aš jam užlipau ant batų ! 

- Laba dieną. ; Drebančiu balsu pasisveikinau su juo, bet mintys sukosi, tik apie tai, kaip numyniau jam batus. Galvojau jis mane suvalgys

- Laba diena.

Jo toks ramus balsas, jam virš 50 bus... Giliai įkvėpiau ir nusiraminęs spontaniškai jam sakau. 

- Norėjau paprašyti... Gal galėtumėt man alaus nupirkti? ; O Dieve, mano pasąmonė nori ALAUS...

- O kiek tau metu?

- 19, bet aš jau daug matęs, turiu 5 metus patirties kare...

- Kaip tai?

- Aš žaidžiu samp.

- O kas tai yra?

- Virtuali realybė, kurioje susikuriam virtualu save ir darom dalykus, kurie neturi jokios įtakos tikrame gyvenime.

- Kaip tai neturi įtakos?

- Viskas vyksta kompiuterio pagalbą. Valdome virtualų save ir darom keistus dalykus. Kartais tai smagu, kartais nelabai. Kai kurie leidžia tikrus pinigus, bet aš neleidžiu.

- O kodėl tu neleidi? 

Kodėl jis to paklausė, galėjo paklausti bet ko...Tikrai įkirus senis man papuolė. Nebežinau ką daryti. Ar jis man tikrai nupirks alaus ar aš tik laiką gaištu? Aš jau nebežinau, bet neturiu pasirinkimo, alaus noriu, o žmonių aplinkui daugiau nėra. Todėl reikia tęsti pokalbį. Per pokalbi reikia jį privesti prie sprendimo, kuris būtu naudingas man. Tai sunku padaryti su mano socialiniai įgūdžiais, bet aš stiprus ir tikiu savimi. Man pavyks...

-  Nes aš turiu aukšta IQ, kurį man reikia aušinti, o geriausias būdas yra alus.

-  Ir tu sakai, kad virtualus AŠ neturi įtakos tikrai asmenybei, bet ar tikrai?  Juk akivaizdu, kad tau nučiuožęs stogas !!!

- Ne man viskas geras. Mažesnio IQ žmonės pinigus leidžia ant virtualaus savęs, nes tikrovėje jie yra lepšiai, o aš geriau nusipirksiu alaus ir taip aušinsiu savo smegenis. 

Kuo daugiau kalbu, tuo labiau noriu to alaus... Jaučiu, kaip iš tikro pradeda kaisti smegenis.. O Dieve, joms tikrai reikia atvėsti ! o tas senis ir toliau įkyriai klausinėja. Man reikia jį palaužti.

- Žinot ką, man jau atsibodo kalbėti apie tai ... Galėsim pratęsti pokalbi, bet pirma man reikia gauti alaus. Štai imkit eurą keturiasdešimt. Grąža galit pasilikit.

Pagaliau senis nuėjo, tikiuosi jis manęs neapgaus. Esu bomžara, ten visos mano santaupos. Jas uždirbau iš tešla*cenzūra*u, kurie perka mano sampo pinigus. Deja, bet daugiau nespėjau parduoti, o gaila... Matau grįžta senis. Išsitraukia alų ir man paduoda. Aš vos neapakau pamatęs.

- Kas čia?

- Alus.

- Ne, čia tikrai ne alaus.

- Čia alus, tik be laipsniu.

- Juk aš prašiau alaus, o ne limonado !

- Čia ne limodas, tai nealkoholinis alus.

- Tuoj pat nupirkite man normalaus alaus arba skambinu policijai !

- Ir ką tu jiems pasakysi?

Tas senis tikrų tikriausias sociopatas. Jis mane įtraukė į savo beprotišką žaidimą !. Aš pradedu nervuotis, o manęs geriau nenervuoti. Kartą buvo sunervintas, pasekmės buvo ne kokios. Išnešiau visa serveri į orą, buvo baisu, bet tada buvo linksma.. Jaučiu, kaip venomis pradeda tekėti pyktis, jis veržiasi išmanęs. Viskas aš savęs nebevaldau. Mano protas skrenda į nieką, minčių nebėra, nieko nebematau ir nieko nebegirdžiu. Nejaugi aš mirštu?             Girdžiu sirenas. Jos man primeną sampa. Tas 3 2 1 ir kaukianti sirena. Eventas, galimybė kažką laimėti, nors žinodavau, kad nelaimėsiu ir paskui verksiu. Pasigirdo dar daugiau sirenų. Tikriausiai aš miriau, vis dėl to tas senis mane suvalgė. Staiga mintyse pagalvojau ar aš išprotėjau? Pradėjau girdėti riksmus, bet dar nieko nemačiau, bet jaučiau, kad kažkas negero, mano širdis plaka, kaip pašėlus. Kartais, nors ką ten kartais.. Dažnai pasijungdavau porno. Pamatydavau kitus žmonės, jie būdavo nuogi. Moterys buvo dailios, gražios, jų kūnas tobulas. Nuo tokių pikantiškų vaizdų man pradėdavo stipriai plakti širdis, taip pat plakė ir dabar. Supratau, kad aš gyvas. Pamačiau baltą šviesa. Tai buvo žibintas. Man švietė į prakeiktas akis... Pradėjau girdėti balsus, bet ne galvoje, o tikrų žmonių balsus. Tie riksmai vis artėjo, sirenos irgi. Iš tikro jie stovėjo vietoje, tiesiog aš pradėjau geriau girdėti. Gulėjau ant žemės, o aplinkui buvo kraujas. Man baisiai skaudėjo galvą, tikriausiai ja susitrenkiau. Už skausmą stipresnės buvo mintys. Man sukosi galvoje tik viena mintis: iš kur tas kraujas. Jaučiu, kaip skrendu. Mane pradeda nešti, tikriausiai medicinos darbuotojai. Kylu į orą, kartu ir mano akys. Neapsakomai geras jausmas, bet aš pamatau vaizdą, kuris mane šokiruoja. Senis gulėjo su prakirsta galvą išmirkusia kraujyje. Ten labai daug kraujo. Ar jis negyvas ?. Man panika. Ką aš padariau???